Birutė Mo – Romanas Panteonas

- Romanas „Panteonas“ - Deksteris Toleikis – šiek tiek pasroviui plaukiantis architektas, kuriam pabodo projektuoti unifikuotas priemiesčio dėžutes, tik nuobodulys dar neprislėgė tiek, kad klibintų savo rutinos pamatus. Tačiau būtent permainų herojui išvengti nepavyksta, kai be galo keistu būdu Deksterio gyvenimo tėkmė kardinaliai pakeičia savo vagą. Susigyvenęs su naujuoju etapu jis įgauna drąsos ir net ima matyti tai, kas kitiems nėra akivaizdu. Kas yra tiesa, o kas – tik iliuzija? Atsakymai pamažu subyrės į Deksterio saują lyg dailūs stiklo karoliukai. Charakteringos citatos – O ką tie dievai daro? Juk turbūt neskraido virš senamiesčio ant balto debesies? – bėriau savo klausimus toliau, kai automobilis pajudėjo.
– Pamiršk tu visas tas pasakas. Jie paprasti tipai kaip ir jūs, na, gal kiek kitaip rengiasi, kitaip plaukus šukuoja. Aišku, svarbu čia žinoti faktą, kad viskas, ką čia matai aplinkui, yra jų žinioje ir norėdami jie sulygintų šitą miestą su žeme, jei tik užsigeistų įsirengti keturių šimtų kvadratinių kilometrų šokių aikštelę Divirikso gimtadieniui atšvęsti, if you know what I mean? – šelmiškai pažvelgė į mane. … Jėzus Kristus. Šlykštus tipelis. Tai klasikinis pavyzdys, ką gali gerai parašytas parduodantis tekstas ir iki smulkmenų apgalvota rinkodara. Turbūt nežinai, kad jau balažin kelinta jų karta sėdi kažkur Malaizijos salyne ar Velykų saloje ir pajudina pirštą tik tuomet, kai reikia svarbiausiais reikalais pasitarti su Vatikanu. Tingi sėkmė. Ką ir bekalbėti. … – Tu pabūk, o aš einu pažiūrėti, – nuraminau Velioną ir ši iš tiesų nevalingai atsiduso.
– Eik, aš tave pridengsiu iš nugaros, – tylutėliai atsakė ji.
– Nereikia. Priedangos man nereikia, Veli, – suėmiau ją už žastų mėgindamas tamsoje įžiūrėti jos dideles akis, – man į nugarą ir taip visada kvėpuoja mano klaidos. Romanas „Panteonas“