Pasaka apie lapę ir zuikį – Birutė Mo

- Pasaka apie lapę ir zuikį -Kitą kartą viename miške visai gretimoje kaimynystėje gyveno lapė ir zuikis. Nepaisant fakto, kad buvo abudu vienos gyvuliškos padermės, daugelyje klausimų jiedu skyrėsi vienas nuo kito kaip diena ir naktis. Lapė buvusi kruopšti švaruolė, kurios namuose nei voras laimės nesuras, zuikis, kaip mėgstama sakyti, labiau prie tinginio. Lapė buvo visame kame gana išsiblaškiusi, ne visada tiksli su skaičiais, aritmetika, o zuikis, būdamas miško iždo sekretoriumi, be galo gerbė skaičių tvarką ir piktinosi tais, kurie jos nesuprato. Lapė vis sakydavo, kad „viskas priklauso nuo mūsų“, o zuikio mėgstamiausias posakis būdavo „prieš likimą nepapūsi“. Lapė turguje pardavinėjo žuvį, todėl jos namelyje jau penktą ryto sužibdavo šviesa. Zuikis savo ruožtu prieš darbą gerai išsimiegodavo ir iš patalo išsikrapštydavo tik pusė dešimtos, kada jau būtinai reikėdavo perkrimsti morką ir skubėti į tarnybą. Taip ir gyveno juodu per daug nesipykdami, bet ir vienas kito per daug nemylėdami, mat juodu skyrė gana aukšta tvora ir, kaip patyrėme, viena kita pažiūrų nedermė.

Vieną dieną miško laikraščiai pranešė svarbią žinią: į mišką iš labai tolimų girių buvo atskridęs svetimų kraštų genys ir matomai atnešė kažkokią užkrečiamą ligą, nes vienas po kito miško žvėrys ėmė šnirpščioti, kosčioti, akis letenomis arba kanopomis trinti. Miško gydytojai nesnaudė ir ėmėsi veiksmų. Identifikavo ligą, storose apdulkėjusiose knygose surado jos aprašymą, paskatino miško žvėrelius imtis ten nurodytų atsargumo priemonių. Jau kitą dieną po miško laikraštyje pasirodžiusio straipsnio antrašte „Visi miško žvėreliai vienykimės prieš ligą“ lapė internetu užsisakė įvairių vaistų, arbatėlių, kompresėlių. O to žalio veiksmingo tepalėlio paėmė net tris tūteles. Net tik sau, bet ir kitiems žvėreliams padovanoti. Šeštadienio rytą laiminga niūniuodama su didele dėže po pažasčia tipeno namo. Prie zuikio tvoros netyčia sulėtino žingsnį ir pastebėjo, kad zuikis ant šezlongo bedrybsąs, žolės stiebą bekramtąs ir vaistais nesirūpinąs.

– Zuiki, – šūktelėjo per tvorą, – ar ligos nebijai? Imk, „Ramunėlės“ tabletę išgerk, arbatėlės „Dilgėlė“ užsiplikyk, žaliu tepalėliu visas, net ausų nepamiršdamas, išsitepk.
– Et, – numojo letena zuikis, – bus kaip bus.
– Na, imk gi sakau, – treptelėjo koja kaimynė.

Lapė jau buvo per tvorą vaistų bemetanti, bet rūgščią zuikio miną pamačiusi apsigalvojo. Zuikis, supratęs, kad šiai diskusijai reikia kelią pastoti iš anksto, išbėrė:

– Nuo „Ramunėlės“ pernai ežys spyglius pakratė, „Dilgėlės“ šalutinių poveikių, skaičiau internete, mokslas dar neištyrė, o tas tavo tepalėlis yra gaminamas iš kūdros varlių ikrų, tad kas brangiau: mano gyvybė, ar varlyčių palikuonys?

Zuikis paniuręs tik nusisuko ir net žolės stiebą išspjovė. Lapė gi vien prunkštelėjo, aukščiau nosį iškėlė ir nutipeno ne visai pokalbiu patenkinta namo.

Dienos bėgo, vieni žvėreliai sirgo, kiti juos slaugė. Lapė kambarius kas tris valandas vėdindavo, zuikis tik skeptiškai raukydavosi. Kaip ten bebūtų, pasaulis neapsivertė aukštyn kojomis, upelis čiurleno kaip čiurlenęs, voveraitės kikeno kaip kikenusios. Nors zuikis su lape vis rečiau vienas kitam prasilenkdami linktelėdavo, lapė vis dėlto vieną dieną pasibeldė į zuikio duris:

– Zuiki, kaimynėli mielas, ar galėtum man pagelbėti?

Švyst meiliai puria uodega.

– Artėja mokesčių skaičiavimo diena, o aš savo buhalterijoje baigiu koją nusilaužti…

Mirkt maloniai gražia akute.

– Ar nepadėtum man viską ten susiskaičiuoti?

Zuikis, kaip miško iždo sekretorius, žinodamas, kad skaičiavimo darbai lapei sunkiai sekasi, nenoromis sutiko. Nustriksėjo paskui laputę į jos namelį, sėdi, popierius varto, ausim lapsi.

– Ai, lape, lape, ar nebūsi čia nulį pametusi?
– Kur? Nulį? Kas ten žino… – akutėm sukapsėjo.

Zuikis vėl skaičiuoja.

– Ai, lape, lape, o čia jau ir visus du nulius pametei.
– Ar aš? – atsiliepė meiliu balseliu ir pastūmė link zuikio arbatos su sausainiais.

Zuikis toliau skaičiuoja, viena akimi į lapę žvairuoja ir pamažu ima jam kirbėti mintis, kad lapė nebus tokia jau žiopla buvusi, kad kai kuriuos nulius bus tyčia pamiršusi. Toks nerūpestingumas zuikiui baisiai apkartino dieną ir pabaigęs lapės buhalteriją skaičiuoti nei linksmas nei laimingas namo nušuoliavo.

Kaimynas kaimynui į kudlas be reikalo niekad nekibs, juk vis viena reikia gretimai gyventi, bent kiek sutarti. Lapė kiek galėdama stengėsi liežuvį prilaikyti, net jei matydavo zuikį letenų nenusimazgojusį, kai grįžta iš miško, o zuikis vengė prie lapės apie pinigus kalbėti, miško iždo precizišką tvarką girti. Tačiau eina vieną dieną lapė iš turgaus tuščiu žuvų krepšiu nešina ir staiga žiūri: zuikis keliais žingsniais priešaky bestriksintis. Kad susidurti viename take nereikėtų, kad namo kartu eiti neprivalėtų, lapė sulėtino žingsnį. Staiga iš už kampo išniro barsukų šeimyna ir zuikis paeiliui su visais ėmė sveikintis, bučiuotis, glėbesčiuotis. Lapei piktumas viduje užvirė, bet ji palaukė, kol ši scena pasibaigs. Tačiau barsukų šeimynai nuėjus neištvėrė:

– Zuiki, zuiki, pats nesisaugai, tai kitų pagailėtum. O kas, jei virusais barsukų šeimyną apdalinai?

Zuikis prikando lūpą, tvardėsi, bet galiausiai neiškentė:

– O tu, lape, geriau liežuvį prikąsk. Per tokias kaip tu visą savaitgalį viršvalandžius dirbau, o iždas šįmet ir vėl nesurinko pinigų miško takučiams švariu smėliu išpilti…

Vienas neatsargus žodis, kitas ir, žiūrėk, jau ginčas lyg karštas puodas beverdąs. Žiūrėk jau lapė zuikiui ausį besukantis, o zuikis lapės uodegą betempiantis, nutraukti beketinąs. Nežinia kuo viskas būtų pasibaigę, jei lapė su zuikiu nebūtų išgirdę vežimo ratų bildant. Tolumoje pamatę dailų vežimą abu jį iš karto pažino. Tuo vežimu visada inspektorius Sausas Kosulys su inspektoriumi Pilna Kišene po mišką važinėjasi, miško tvarką prižiūri. Tiek lapė, tiek zuikis kaip mat nustojo drąsos ir visai nenorėjo su inspektoriais susitikti. Kad slėptis niekur geriau nerado, lapė su zuikiu po dideliu varnalėšos lapu palindo.

Dailusis vežimas būtų pro šalį nubildėjęs, bet kaip tyčia tik pokšt ir vežimo ratas nulėkė. Lapė su zuikiu po lapu tupi, dreba ir mato, kaip inspektoriai vienas po kito iš vežimo lipa ir eina gedimą apžiūrėti. O nulėkęs ratas juk kaip tyčia visai prie pat zuikio su lape nuriedėjo ir guli sau. Pirmasis eina inspektorius Sausas Kosulys, o lapė ir galvoja: „Vaje, vaje, man šis inspektorius nebaisus, bet jeigu jis zuikį pamatys, juk ir mane po lapu tupinčią pastebės. O jei mane pastebės, tai inspektoriui Pilna Kišenė pasakys. O šio inspektoriaus aš sutikti ir apie savo buhalterijas jam pasakoti visai nenoriu.“ Tai supratusi lapė kiek galėdama savo didelę uodegą papureno ir geriau tiek save, tiek zuikį paslėpė. Inspektorius Sausas Kosulys nei besislepiančių žvėrelių, nei begulinčio rato nepastebėjo ir atgal nuėjo. Dabar ta pačia kryptimi inspektorius Pilna Kišenė beeinąs. O zuikis ir galvoja: „Vaje, vaje, aš inspektoriaus šio visai nebijau, bet jei jis lapę pamatys, juk ir mane po lapu drebantį pastebės. O jei jau mane pastebės, būtinai inspektoriui Sausam Kosuliui pasakys. O šito inspektoriaus aš visai matyti nenoriu, apie žaliojo tepalėlio svarbą moralų ir taip jau iki soties prisiklausiau.“ Tai suvokęs zuikis kiek galėdamas savo ausis išplėtė ir kruopščiau tiek save, tiek lapę paslėpė. Inspektorius Pilna Kišenė lapės su zuikiu po varnalėšos lapu nepastebėjo. Tik apsidžiaugė, kad ratą netoliese aptiko ir jį prie vežimo nusinešė, vežimą sutaisė ir kartu su inspektoriumi Sausu Kosuliu toliau laimingai nuvažiavo.

Lapė su zuikiu iš po varnalėšos lapo išlindo, vienas į kitą įdėmiai pasižiūrėjo ir lengviau atsiduso. Nuo šios dienos du kaimynai vienas į kitą lyg palankiau ėmė žiūrėti, lyg ir barnių tarp jų sumažėjo. Pasitaikydavo, kad ir be progos vienas kitą puodeliui arbatos pakviesdavo, šokoladu ar meduoliais pavaišindavo.2021-08-15 | Kūryba