Trys žinomos mąstytojų mintys, kurios galbūt nėra tokios jau protingos – Birutė Mo

- Trys žinomos mąstytojų mintys, kurios galbūt nėra tokios jau protingos -Protinga mintis skimbčioja ausyse lyg varpelis, ji maloniai tariasi protingų draugų ratelyje, ją smagu rankai patogiu rašikliu įsirašyti savo užrašų knygelėje. Vis dėlto dažna protinga mintis gali paaiškėti besanti ne tokia jau protinga, jei tik pasitelksime logiką, jumorą arba atkaklų kritiškumą. Būtent tai ir pamėginsiu padaryti su keliomis gana populiariomis mąstytojų ir rašytojų mintimis.

Į tą pačią upę neįmanoma dusyk įžengti.

Herakleitas

Iš pirmos pažiūros gana protinga mintis. Upė nuolat teka, tad į tą pačią upę tokią pačią, į kokią ją įbridai vieną sykį, jau nebeįbrisi antrukart. Žinoma, jei kartą įbridai į Nemuną arba basomis kojomis testavai Nerį, tokį veiksmą pakartoti galima kad ir šimtą kartų. Nebūkime tokie pedantiškai priekabūs, atleiskime Herakleitui šį netikslumą. Beje, upė šiuo atveju yra, supraskime, gyvenimo alegorija, tad išties nieko stebėtino, kad mąstytojas norėjo pasakyti: Gyveni kartą, antro šanso niekas neduoda. Bet čia lyg yla iš maišo išlenda kitas pagarbos vertas liaudies pripažintas posakis: užlipti ant to paties grėblio antrą kartą. Štai! Čia ir klumpa Herakleito išmintis. Kuo jau ten tie grėbliai skiriasi nuo vandens? Ta pati materija, tik atstumai tarp atomų kiti.

Dievas mirė! Dievas mirė visiems laikams! Ir jį nužudėme – mes!

Friedrich Nietzsche

Oi kaip ši mintis mane erzina. Ir oi kaip ją madinga cituoti. Bet pažiūrėkime į ją labai paprastai. Ar tik tai nėra toji pati logika, kaip štai šioje idėjoje: Ar gali dievas sukurti tokį sunkų akmenį, kad nė pats jo nepakeltų? Jei gali sukurti, tai kodėl jo nepakelia? Juk jis visagalis. O jei negali, tai kaip yra, jog visagalis nepajėgia sukurti kažko tokio trivialaus? Lygai tas pats ir su Nietzsche mintimi. Jei dievas mirė, tai koks jis buvo dievas? O jei jį dar nužudė žmogus? Ir jeigu jis vis dėlto mirė, tai ne jis buvo dievas, o žmogus. Žinoma, mes nesame tokie naivūs ir suprantame, kad vokiečių genijus iš XIX-ojo amžiaus neužsiiminėjo tokiais pirmokiškais samprotavimais. Čia minima mirtis nėra fizinė mirtis, greičiau galios netekimas. O ir dievas čia tik metafora. Greičiausiai kalbama apie teologiją ar pan. Bet net jei suvoktume šią mintį kaip subjektyvizmo (jokios objektyvios moralės!) įvedimą į mąstymą, tai jam įvesti nereikėjo žmogaus rankos. Jis egzistavo pats savaime. Kas čia mirė, tai tik iliuzija. Tuomet puiku, tuomet ją nužudėme mes patys. Tikriausiai tik taip ir ne kitaip išvedžiojus Nietzsche mintį ji gali būti su užriesta nosimi cituojama draugų ratelyje.

Žmogus yra tik tai, ką jis žino.

Francis Bacon

Baconai, tu genijus! Ši mintis verta milijono kitų panašių minčių. Tai, kaip suvokiame pasaulį, formuoja mus pačius. Tik tos prasmės, kurias suteikiame aplinkai, mums egzistuoja. Ir vis dėlto čia ir vėl išdrįsiu pasikabinėti. Kai bachūras diskotekoje prieina prie gražios merginos ir sako jai: „Šiandien tu nuostabi“, visi žinome, kad ji tai žino. Ir kad be viso šito ji galbūt mažai ką daugiau žino. Vadinasi ji yra nei daugiau nei mažiau nuostabi ir joje nieko kito nėra. Bet ar tikrai? Kokia primityvi mergina bebūtų, norėtųsi tikėti, kad joje yra kažko daugiau, nei ji pati žino. Daug keblumo sudaro ir pati sąvoka „žinoti“. Juk psichologai čia iš karto pripaišys pasąmonę. Ar mes „žinome“ kas joje glūdi? O joje glūdi tiek daug mūsų, jog būtų apmaudu galvoti, kad tai visai ne mes. Taigi, Baconai, ar žmogus iš tikrųjų yra tik tai, ką jis žino?2022-08-08 | Kita