- Slaptas -Pamėginkite įsivaizduoti, kokį pasitenkinimą jaučia dirigentas, kai fleitos įstoja laiku, o ir batutas neslysta iš prakaituojančios rankos. Arba kaip jaučiasi keleivinio lėktuvo pilotas, kai lėktuvas galiausiai nutūpia ant žemės ir visi žino, kad kelionės metu daugių daugiausiai žuvo tik koks vienas kitas netyčia į lėktuvo korpusą atsitrenkęs paukštis. Panašiai jaučiuosi ir aš, kai vakare salėje išjungiu šviesas ir nuleidžiu parduotuvę naktį saugančias žaliuzes žinodama, kad ši nedidelė prekybinė sistemėlė tądien veikė sklandžiai, niekas nepavogė šimtą eurų kainuojančio kaklaraiščio ir nesulaukėme nė vieno pirkėjo skundo.
Mano standartinė diena prasideda 8:30. Išjungiu signalizaciją, pakeliu parduotuvės žaliuzes (tik tiek, kad pasilenkusi galėčiau įsmukti vidun, bet to paties padaryti nesusigundytų pirkėjai), įjungiu šviesas, kurios apšviečia prekybos salę ir prekystalį. 8:45 – inkasacija. 8:55 įjungiu antraeilį apšvietimą ir pilnai pakeliu žaliuzes. Žaidimas pradėtas. 9:15 į parduotuvę įlekia Jurgita. Jei vakar tūsinosi, jei akyse vakarykščių nuotykių atšvaitai, gali įlėkti ir 9:30. Mudvi esame taip tobulai susigrojusios, kad tai niekada netampa mūsų ginču tema. Ir apskritai, rodos, niekada nesiginčijame. Mes derame viena prie kitos kaip Mona Liza prie Montefeltro. Kai cinamonas prie obuolių. Mes būtinos viena kitai ir kartą susijungusios tikimės niekada neišsiskirti.
– Sukabink naujus marškinius, atnešk iš sandėlio maišelių ir pereik dulkes pagrindinėje vitrinoje, – beriu smulkius nurodymus vos tik Jurgita išnyra iš sandėliuko, kur pasikabino striukę ir išsitepė lūpas tuo itin ryškiu lūpų blizgiu.
– Blet, ta naujokė vėl ne taip sukabino kelnes, – lepteli ir aš nusišypsau, nes suprantu, kad jos įgudusi akis tai pastebėjo nepaisant fakto, kad per parduotuvę lėkė lyg akis išdegusi.
– Labas rytas, gal galiu kuo padėti, – iš karto profesionaliai neutralizavo pirmąjį pirkėją Jurgita. Vadinu tai neutralizavimu, nes po tokio klausimo retai kada seks priekaištas, o ir parodytas dėmesys kažkodėl visad suveikia priešingai – pirkėjas nori tik ramiai netrukdomas apžiūrėti asortimentą ir nieko daugiau. Po salę jau vaikštinėjo keli vargu-ar-potencialūs pirkėjai, todėl galėjome ramiai atlikti rytines užduotis. Su potencija tiems rytiniams sunkoka jau vien dėl to, jog standartinis pirkėjas į mūsų gana prabangią vyriškų drabužių parduotuvę paprastai užsuka po pietų, o dar dažniau vakare. Šie slampinėtojai – tai greičiau pinigų tokiems apdarams neturintys studentai, kurie tiesiog laukia atsidarant už kampo esančios picerijos ir žioplinėdami po parduotuves stumia laiką.
Apytikriai 12:15 ar 12:30 pasirodė pirmasis reiklusis. Apsišarvavau kantrybe ir į persirengimo kabiną tįsiau jam pačius statkevičiausius ir kitaip mandriausius drabužių derinius. Kol jis neva tik su moterims būdingu kantrumu (kvailas stereotipas, tiesa?) apžiūrinėjo save veidrodyje, spėjau mintyse suformuluoti laiško atsakymą vienam pirkėjui, suplanuoti kelis darbus į priekį ir paskambinti į polikliniką, o vėliau tiesiog spoksojau į vieną tašką ir galvojau: „Ką vis dėlto čia veikiu? Ar neturėčiau įprasminti savo gyvenimo svarbesne, kilnesne veikla? Ar bent jau pagaliau įstoti į magistratūrą?“ Bet atsakymą aš puikiai žinojau. Šis darbas – mano vaistas. Šiuo metu man tiesiog gera būti sraigteliu kažkokiame mechanizme. Visai nesvarbu kokiame. Esu pakankamai užsiėmusi ir galiu negalvoti apie gyvenimą. Dar daugiau, darbas man – ir vaistai ir narkotikas. Karamelė, kava ir redbulis viename. Ir kuo jo daugiau, tuo geriau. Už vaistus ir narkotikus paprastai tenka mokėti pinigus, o čia atvirkščiai – kas rytą susišvirkščiu savo dozę, sėkmingai gydausi nuo depresijos ir man už tai dar sumoka. Ir visai nesvarbu, kad neadekvačią sumą už įtemptą 12 valandų trunkantį darbą be galimybės atsisėsti net per pietų pertrauką. Už dažnus viršvalandžius ir krūvį, kuris, vadovaujantis sveiku protu, turėtų būti padalintas gal net trims darbuotojoms vietoje vienos. Vienintelis mano darbo minusas – tai, kad kartais atsitiktinio pirkėjo eisenoje, šypsenoje ar kalbėjimo manierose atpažįstu Dainių. Ir tada norisi kibti jam nagais į veidą ir bjauriai sudraskyti. Kad ir jis žinotų, kaip skauda.
– Pasiūlyk jam šitą, – pribėgusi sušnibždėjo Jurgita ir įbruko pilką švarką. – Mačiau kažkokį čiūvą su juo „Žmonėse“. Taip ir pasakyk – iškart nupirks.
Padėkojau kolegei už rūpestį ir toliau laukiau pirkėjo užgaidų. Jurgita staigiai pranyko iš akiračio ir paliko man tik vieną mintį: „O ką čia veikia ji?“ Parduotuvės savininkė į ją visada žiūri lyg banginis į planktoną, nesėkmingai laido jai užuominas apie netinkamą jos stiliaus pajautimą, lyg nesuprastų, jog su kičo genu tokie žmonės jau gimsta ir vertėtų tai toleruoti. Nuolat besikeičiančios kolegės jai ėda nervus, o karjeros perspektyvos primena mūrinę sieną, stūksančią priešais pat dailią riestą jos nosytę. Bet atsakymą aš taip pat žinau. Ji visa savo esybe nekenčia luominės nelygybės. Bet nekenčia ne fakto, jog jos mama sako „gėtrai“ ar „petelnė“ ir jai tektų dėl to raudonuoti. Ne, ji jokiu būdu nejaučia nepasitenkinimo savo treninguotu bachūru arba butu bendrabutyje už šimtą pem į mėnesį. Visa tai ją lydi nuo mažumės ir kitokio pasaulio ji praktiškai nesiilgi. Bet ją žeidžia suvokimas, kad kažkas su savo prabangiais kvepalais ir sėkmingu verslu jaučiasi esantis aukščiau už ją. Kultūringos manieros ir prancūzišku stiliumi nulakuoti nagai jai kelia šleikštulį. Nes visa tai sukuria menamą kartelę ir visa visuomenė vienaip ar kitaip ragina Jurgitą per ją peršokti, nors pati ji to visai nenori. Būtent todėl pilna pagiežos ji dirba šioje parduotuvėje, įveikia visas kliūtis ir dar daugiau – yra šauniausia metų darbuotoja. Tai ir yra jos spjūvis ekonominei atskirčiai. Tai jos plika šikna atsukta tiesiai elitui į veidą. Ir mes esame tiesiog idealus duetas. Mes esame parduotuvės A lygą, į kurią nesugeba patekti jokia kita darbuotoja. Mes esame tobulas sąmokslas, kuris niekada neišsisemia. Ką čia kuklintis, jei atvirai, tai mes esame tikrosios šių šešiasdešimties kvadratinių metrų Valdovės.
– Mergaitės, atnaujinkit pagrindinę vitriną, prie kasos palikau naujus dovanų kuponus. Tiesa, vis norėjau priminti, kad juoda su tamsiai mėlyna nederinama, atrodo, esu sakiusi ne kartą. Ir, aišku, jei ko trūksta, skambinkit, – pro parduotuvę praplaukė jos savininkė ir mudvi tik pareigingai palinksėjome galvutėmis žinodamos, jog vieną dieną ji pajus mūsų galią. O kol kas tegul galvoja, kad mums terūpi įtikti čia besilankančiai vyrijai ir taip užsitarnauti vieną kitą nusmurgusį bonusą. Kad mums nė motais tas jos taip delikačiai dangstomas noras kokiu nors būdu mus sukirsti, nes jos prigimtis – viską griauti. Ir nesvarbu, kad mes esame tos vienintelės, kurios įstengė čia išdirbti daugiau nei metus. Jai būtų malonu pralieti mūsų kraują ir vietoje mūsų įstatyti dvi naujas aukas, kurios vėlgi nertųsi iš kailio kaip galėdamos, kad tik išliktų šioje parduotuvėje. Tai vorė, kuriai vis reikia naujų ir naujų musių.
Mudvi su Jurgita per dvi valandas išpakavome visą naują drabužių kolekciją, išplovėme sandėlio grindis, supakavome prekes, užsakytas per elektroninę parduotuvę, atsakėme į keletą elektroninių laiškų, išlyginome dešimt susiglamžiusių švarkų rankovių, paskubom sušlamštėme pietus ir visą likusią darbo dieną liejome prakaitą, tarsi tik tam ir būtume gimusios. Gal nuskambės keistai, bet mes buvome patenkintos tokia tvarka. Parduotuvės savininkė vis stumdavo sūpuokles link mūsų, o mes su dar didesne jėga stumdavome jas atgal. Tai buvo lyg savaime suprantama Visatos Harmonija.
Tačiau vieną dieną sūpuoklių grandinės ėmė ir susipynė. Tądien Jurgita prasmuko į parduotuvę vos tik pakėliau žaliuzes iki juosmens. Buvo nusiteikusi kažkaip karingai. Įtariu, kad kovines nuotaikas pakurstė vakar savininkės mesta replika apie jos naujus kirpčiukus. Kažkokia įsielektrinusi buvau ir aš – eidama į darbą gatvėje prasilenkiau su Dainium, už parankės vedančiu Ją. Atrodė laimingi. Vos tik ėmiau lankstyti marškinius su žaliais dryželiais, pagalvojau, kad panašius jam dovanojau per paskutinį gimtadienį. Akyse susitvenkė ašaros. Skubiai brūkštelėjau akis ranka ir, atrodo, netyčia ta pačia snargliuota ir ašarota ranka ištepiau brangų drabužį. Kad tuo laiku buvo pilnatis sužinojau kiek vėliau ir tai manęs nė kiek nenustebino. Kiekvienas prekyboje dirbantis žmogus žino, kad tomis dienomis pirkėjai būna šiek tiek labiau pakvaišę nei įprastai. Iki pietų pertraukos teko atlikti net kelis prekių grąžinimus. Vienas pirkėjas net apkaltino mudvi su Jurgita, kad traukiame drabužius iš šiknos. Taip ir pasakė: „Atrodo kaip ištrauktas iš šiknos“. Apie 16:00 jau buvome nusivariusios kaip du kupranugariai. Savęs aš nepaisiau, pamenu, kad buvo viena iš tų nuotaikų, kai tiesiog norisi persidirbti, dirbti visą naktį iki pat ryto. O gal net dar geriau – nualpti nuo fizinio išsekimo. Kad tik nereikėtų grįžti namo ir žiūrėti į akis vienatvei. Jurgitą tokios sunkios dienos veikdavo kiek kitaip, bet iš esmės gana panašiai. Ją apėmė kažkoks šėlas. Ji lakstė po prekybos salę plevėsuodama kostiumais lyg matadoras mulete, suko iškeltoje rankoje kaklaraištį lyg kaubojus. Nuo prakaito sulipo jos kirpčiukai, bet tokia ji atrodė gal net dar žavesnė. Pikta, arši ir pavojinga. Tikroji ji.
O tuomet į parduotuvę įžengė jis. Kevinas Kostneris minus dvidešimt metų nuo pečių. Ričardas Gyras, tik su normalia šukuosena. Van Damas, tik sutelpantis M dydžio marškiniuose. Mes abi jį iš karto pastebėjome. Man buvo tiesiog smalsu, o Jurgita jam nematant signalizavo man savo mimikomis, kurios apytikriai reiškė: šito noriu, šitą imčiau, šitas galėtų būti man naudingas, čia tai, apie ką tau kalbėjau. Ir ji iš tikrųjų man apie tokius vyrus kalbėdavo. Josios juodą BMW vairuojantis treninguotis – to paties prūdo karšis. Su juo viskas gerai, jis tinka savaitgaliams ir nusivesti pas tėvus. Bet čia – čia jau jūrų žuvis. Jeigu jai pavyktų sužvejoti tokį laimikį, tai būtų dar vienas spjūvis visuomenės sanklodai. O spjaudytis Jurgitai tikrai mėgo. Na, pati ji to tiesiogiai gal ir nebūtų pripažinusi, bet pažinojau ją pernelyg gerai. Ne patys pinigai, ne prabangus gyvenimas ją viliojo. Jurgita – unikalus Trojos arklys, kurio paskirtis šioje žemėje – sugriauti tradiciją iš vidaus. Sudalyvauti Vienos baliuje ir vos tik nutils muzika, garsiai nusipersti. Nežinau, iš kur visa tai kilo, bet tai be abejonės buvo jos paskirtis. Kaip saulės paskirtis yra šviesti. Ir mane tai savaip žavėjo.
Aš įsikinkiau į darbą prie elektroninės parduotuvės ir tik kažkur fone mačiau kaip ji tam gražuoliui į persirengimo kabiną tįsia drabužius. Nesu šimtu procentų tikra, bet, rodos, ji net laikėsi tam tikro kainos eiliškumo: pradėjo nuo pigiausių ir kilo vis aukštyn. Atseit, parodyk, gražuoli, tas savo finansines lubas, o aš pažiūrėsiu, ką su tavimi daryti. Triūsiau palinkusi prie kompiuterio kartkartėmis vis sutrukdoma atsitiktinio pirkėjo – jų į vakarą ėmė vis mažėti – ir ėmiau šiek tiek nerimauti, kad tas ypatingasis pirkėjas niekaip neišlenda iš persirengimo kabinos, o Jurgita be jo aplink save nieko nemato. Lyg būtų panirusį į kažkokią transo būseną. Jai tas būdinga. Tai nepasikeis, kol ji nepasieks užsibrėžto tikslo. Kaip tąkart, kai įkalbėjo tą vyruką iš televizijos nusipirkti net tris dovanų kuponus.
– Išjunk trumpam kameras, – nemačiomis prie manęs pribėgusi paprašė Jurgita.
– Ką? – nusistebėjau, nors iš esmės žinojau, ko ji prašo. Kartais trumpam išjungdavome kameras, kad į vaizdo įrašą nepatektų kokia nors savininkei nepatiksianti smulkmenėlė. Į prekystalį pusvalandžiui atsirėmęs Jurgitos bachūras ar prekybos salę pernelyg ilgai užgriozdusios dėžės. Neklausinėjau kolegės, kam jai to šįkart prireikė, paskubomis nubėgau į sandėliuką ir išjungiau kameras. Už akių užkliuvo ne vietoje palikta pakabų krūva, tad užtrukau sandėliuke gal dar dešimt minučių, kol apsitvarkiau. Kai sugrįžau į salę, Jurgitos nebuvo niekur matyti. Ėmė kutenti kiek nemaloni nuojauta. Sparčiai nukulniavau iki persirengimo kabinų su viltimi, kad bent jau ypatingasis išsinešdino iš persirengimo kabinos. Juk galiausiai prityrusiai pardavėjai bet koks pernelyg ilgai užsitęsęs matavimasis ima kelti įtarimą dėl galimos vagystės. Gražusis vyras vis dar buvo užsitraukęs kabinos užuolaidėlę ir šiek tiek pūškavo. Bando įsisprausti į vienu dydžiu per mažas kelnes, mąsčiau. Tik staiga pro kabinos apačią išslydo kažkoks drabužis. Rožinės peršviečiamos moteriškos kelnaitės. Man užkaito žandai. Išgirdau dūsavimus. Nedelsdama nė sekundės pažvelgiau laikrodin: 20:46. Ačiū dievui. Skubiai nubėgau per prekybos salę mintyse džiūgaudama, jog ji visiškai tuščia. Staigiai iki pusės nuleidau žaliuzes. Nieko tokio, šiandien darbą baigsime truputį anksčiau. Jei niekas nepaskųs, niekas ir nesužinos.
Kitą dieną prie prekystalio mes, dvi vyriškų drabužių karalystės Valdovės, stovėjome tykiai, bet pakankamai išdidžiai. Tiek, kiek leido vakarykštės dienos nuotykiai. Apie įvykius nekalbėjome. Mes ir be žodžių viena kitą supratome. Beje, abi jautėmės lyg ir įsižeminusios. Nuvargusios, bet nepalūžusios. Prieš akis laukė dar viena ilga darbo diena. Nauji pirkėjai, naujos problemos, naujos drabužių kolekcijos. Nerūpestingai kilstelėjau prie kasos ryte savininkės paliktus dokumentus. Staiga nustėrau. Prieš mane buvo mano vardu parašytas prašymas atleisti iš darbo. Trūko tik parašo. Kitame lape – prašymas Jurgitos vardu. Kai mano galimai išbalusį veidą pamatė kolegė, paklausė, kas nutiko, parodžiau jai prašymus.
– Bet juk mes buvom išjungusios kameras, – kone sustaugė ji. – Juk išjungei? – klausė gal kiek per stipriai spausdama mano riešą. Bet aš jau lemenau atsakymą, kurį radau kitame vadovės paliktame lape:
– Jis buvo slaptas…
Turbūt dar keletą kartų pakartojau žodį „slaptas“, nes niekaip neįstengiau ištarti antrojo.2023-01-06 | Kūryba
© 2021-2026 Birutė Mo. Be autoriaus sutikimo draudžiama kopijuoti ir platinti svetainėje esančią informaciją. El. paštas: info(eta)birutemo.eu