- Dideliame name -Roršachas tikėjo, kad tam tikrose rašalo dėmėse žmonės mato labai konkrečius dalykus ir tie konkretūs dalykai atskleidžia labai konkrečias mūsų vidinio pasaulio subtilybes. Nežinia, kiek čia tiesos, bet jei jau taip, turbūt būtų galima analizuoti ir žmonių po savęs paliktas dėmes. Pagal jų formą, riebumą, kvapą, spalvą, klampumą, išvalymo sudėtingumą. Įdomu, ką ši dėmė ant kiliminės dangos pasakytų apie tavo Ponus, jei tik šalia būtų koks nors Roršacho vertas analitikas, svarstai patyliukais.
– Mat kokia, dar nenuvalė turėklų, – išgirsti Ponios balsą antrame aukšte, pamiršti visas psichologines analizes ir iš karto piestu pasistoja plaukeliai ant rankų. Kad ji žinotų, kaip sunku nugramdyti tą vašką nuo dvimetrinių žvakidžių, kurių kiekviena turi tiek daug ornamentų, jog rankos įskausta jau po pirmų penkių minučių. O svetainėje, beje, laukia visa krūva nešvarių picos dėžių, kurios guli ten dar nuo sekmadienio ir norint jas visas išvežti galbūt reikės net atsitįsti vežimėlį su ratukais, jei Teresė jo kur nors neužslėpė. Visam tam prireiks gal dar pusvalandžio, tad apie turėklus kol kas nėra nė kalbos. Ir tu, nuolankioji, tik nuryji sprangų apmaudą, tačiau žinai, kad nepasakysi nieko daugiau kaip tik „Taip, Ponia, tuojau“, jei ji eis pro šalį ir savo pastabą nuspręs pakartoti tau girdint.
Bet šiandien diena prasidėjo bent kiek šviesiau nei vakarykštė. Juk vakar norint pradėti dienos ruošą dar reikėjo išsikvoti vežimą iš Teresės. O buvo taip. Tykiai it pelytė nucipenai į chemikalais ir švaros priemonėmis užgrioztą sandėliuką, ėmei pamažu ant vežimo su švaria patalyne krauti šviežiai skalbimo priemonėmis kvepiančius rankšluosčius. Viskas ėjosi smagiai, tad mintyse kažką net niūniavai. „Bon Jovi“, o gal kažką iš „Coldplay“? Vėliau prisiminei, kad būtina pasiimti naują šiuškštesnį skudurėlį voniai šveisti ir prisiminei jį mačiusi prie naujų Pono nupirktų reikmenų prieškambaryje. Nubėgai pasiimti, o sugrįžusi prie savo vežimo jau radai pūškuojančią storąją Teresę. Ji visuomet miega ilgiau, tad ir į darbą atslenka vėliau. Ji akivaizdžiai apsimetė nemačiusi, jog vežimas jau pradėtas krauti ir jį pasisavino. Automatiškai tau liko tas kitas prastasis vežimas su kreivu ratu, kuriuo dirbti beveik neįmanoma. Pyktelėjai, treptelėjai koja (deja, tik mintyse) ir nuėjai kovoti už savo vežimą. Teresė instinktyviai įsitvėrė į ratuotą darbo priemonę. Tu žinojai, kad tavo pagrindinis ginklas – žodžiai ir įtaigus tonas. Vis dėlto viena ranka taip pat laikei vežimą. Viskas įvyko greitai: trūkt, blet, nenervuok, švyst. Kova baigėsi sėkmingai, bet po jos tavo žandai jau buvo įkaitę, plaukai susidraikę, nuotaika pakrikusi, o darbai vis dar nepradėti.
Įveikusi žvakides, nuvaliusi turėklus, sutvarkiusi picos dėžes ir išrankiojusi maisto likučius iš to baisaus pūkuoto kilimo gali trumpam atsipūsti. Jei pro šalį prabėgs Ponios katinas Mici, gal net pakasysi jam paausį. Jis toks dosnus savo murkimu. Tai taip nuramina tavo jautrią širdelę. Žinoma, dar reikės užbėgti į abu tualetus – vienas viršuje, vienas apačioje, juk užsimanę myžtelėti Ponai nebėginėja laptais. Reikės patikrinti, ar yra tualetinio popieriaus, jau lyg ir laikas papildyti kažkurį skystojo muilo indelį. Na, tų darbų gal jau ne tiek ir daug, tik bėgant pietauti reik nepatingėti greituoju būdu brūkšelėti tamsiąsias komodas – ant jų visad matyti net ir menkiausia dulkelė. O tada jau tikrai peitūs. O tada jau tikrai galėsi trumpam pasidžiaugti Roku. Vienintele neutralumo salele šiame karo su nešvara žemėlapyje.
Apie Roką galėtum pasakoti visą dieną. Deja, mažai kas tavęs klausosi. Mici tavo istorijos turbūt būtų neįdomios. Rokas yra tavo akių šviesa, tavo širdies nerimas, tavo užklotas naktį ir tavo vaistai susirgus. Jis yra tavo pusiausvyra. Tavo užmarštis ir atgaiva. Tau patinka, kai jis įsikalba, nors kalba retai. Ši pertrauka pasitaikė iš kalbiųjų. Abu susėdote ant aplūžusio suolelio netoli autoserviso, kuriame jis dirba. Jis baltu skudurėliu, tavo nugvelbtu iš Ponų, žinoma, paplyšusiu, niekam nebereikalingu trynė tepaluotas rankas ir pasakojosi:
– Šiandien atvažiavo tokie du… nu tie, kur Nyčę kramto kaip mėsainį, – pats sau šyptelėjo dėl sąmojo, o tu lyg ir prisiminei, kad palyginimas iš kažkokios jo skaitytos knygos, – atvažiavo su sumautu nudrožtu bemvu, bet apsitaisę kostiumais, tarsi prieš vizitą pas prezidentą ir sako: „Nepraeina technikinės, rasi klaidą, sumokėsim dvigubai“, sakau, tai parodykit techninės apžiūros lapą, pažiūrėsim, kas ten nepraeina, „Neturim“. Nu gryni grybai. Tai aš atsistojau taip, žinai, pažiūrėjau įdėmiai į mašiną ir sakau: račiagas išsimalęs, paskirstymo diržas jau kiek per daug cypia, o variklis dar temps kokius du metus. Nusižvengė, nusispjovė ir išvažiavo.
Tai buvo įprastos jo istorijos, ne visada jų klauseisi abiem savo dailiom ausytėmis, nes galvon vis grįždavo laukiantys darbai. Bet po tokių pasakojimų jis dažniausiai atsidūsta ir pasuka visai kita linkme, tad klausaisi kiek atidžiau. Taip buvo ir šįkart.
– Mums reikia kažką keisti, princese. Negalime visą gyvenimą bučiuoti subines tiems (galvos mostas autoserviso pusėn). Mes liejame devynis prakaitus, o jie tais prakaitais nusiplauna savo batus ir važiuoja valgyti salotų su marcipanu. Su marcipanu! Kas apskritai valgo salotas su marcipanu?
Ir tuomet jau žinai, kad jis įsijaus, kad kritikuos tvarką servise, ilgas eiles supermarkete, niekam tikusius sportbačius, kurie jau suplyšo. Žinai, kad po tokių kalbų jam bus šiek tiek liūdna ir galiausiai jis nutils gal kokiai savaitei ar dviems. Iš atsinešto maišelio ištrauki du vos sviestu apteptus sumuštinius, godžiai juos suvalgote, užgeriate vėsia saldinta arbata ir dar suspėjusi padovanoti Rokui bučkį į žandą sugrįžti į Ponų namus.
O po pietų petraukos Name kaip visuomet balaganas. Mici pripėdavo koridoriuje link virtuvės, Teresė, kaip visada apsimes, kad nematė, pietus Ponams tiekusios tarnaitės nužėrė trupinius po stalu. Nebaisūs tie trupiniai, tačiau tas mažas raudonas kinietiškas rankinis siurbliukas jau visai nebesiurbia, o tįstis iš antrojo aukšto didįjį siurblį – ne, gal dar ne šį kartą. Tai pareikalauja nežmoniškų pastangų. Paskubomis subrauksi trupinius šepetėliu, perbrauksi drėgnu skudurėliu ir baigta. Juk dar laukia patalynės keitimas. Švarūs patalai švariems Ponų sapnams. Tik ar tikrai jie švarūs? O ar švarūs tavieji? Juk nepatogu kartais prisiminti, kaip tąsyk sapnavai, jog maisto likučiais nuo Ponų stalo vis maitini vieno kambario kampe gyvenantį vorą. O jis vis pampsta ir pampsta. Pučiasi, plečiasi, auga. Kol galiausiai jo kojos prilygsta rąstams, akys panėši į du pernokusius moliūgus, kurie tuoj sprogs ir aptaškys kambarius supuvusiu minkštimu bei sėklomis. Bet sapne tu džiaugiesi, tu glostai plaukuotą voro nugarą ir skatini jį pasiimti iš šio pasaulio tai, ko jis nori. Tik, deja, voras gana kvailas, jis bėginėja po namus išversdamas tai vieną, tai kitą daiktą, priverčia iš siaubo klykti Ponią, galiausiai užstringa siaurose duryse į maisto atsargų sandėliuką ir tu iš apmaudo pravirksti. Apmaudas mutuoja į pyktį ir griebusi didžiausią virtuvinį peilį lyg paklaikusi bėgioji po svetainę, nubėgi į Ponų miegamąjį ir pilna įniršio sukapoji peiliu jų idealiai baltus patalus. Pūkai gula ant kilimo, grindų, tavo rankų. Į juos geriasi tavo ašaros. „Kas visa tai sutvarkys?“ – paklausia kažkieno balsas sapne ir pabundi.
Šalin visas mintis apie bjaurų sapną. Tepasimiršta. Tenurimsta tavo širdis. Be to, kažkas išorėje (o ne viduje) lyg ir reikalauja tavo atsako:
– Šituos gali pasiimti, – ponia prie tavo kojų numeta senus kiek apsitrynusius sportbačius. Raišteliai geri, padai turbūt dar neprakiurę. Rokui būtų pats tas, pagalvoji ir paėmusi batus padėkoji. Pasidėsi juos prie kitų menkų savo daiktų ir dar nubėgsi patikrinti vonios veidrodžius. Jie švarūs, bet kartais dienos eigoje šiek tiek apsitaško. Būtų gerai kiek pablizginti. Tiesa, dar galima būtų papurkšti svetainę gaiviaisiais kvapais. Visiems smagiau, kai patalpose gaiviai kvepia. Apelsinais, jezminais arba tiesiog optimizmu.
2023-10-08 | Kūryba
© 2021-2026 Birutė Mo. Be autoriaus sutikimo draudžiama kopijuoti ir platinti svetainėje esančią informaciją. El. paštas: info(eta)birutemo.eu