Migracinis – Birutė Mo – Asmeninė svetainė

- Migracinis -Antrame pagal dydį Lietuvos mieste ant sukrypusio, bet vis dar subines išlaikančio parko suolelio sėdi trys nebejauni vyriškiai. Visi apsirengę gana paprastai, patogiai, kasdieniškai, tačiau tai tikrai ne kokie užkietėję alkoholikai, kurie dienų dienas tik ir dėvi suolelių medieną, karts nuo karto aplaistydami ją netyčia nutiškusiu alkoholio lašeliu. Šių trijų vyrų veiduose įsispaudęs nuovargis, potyrių randai, kažkokia subtili su laiku užgyventa gyvenimo kartėlio pajauta ir kitos reikšmingos detalės, kurioms pažinti reikėtų gero veidotyros specialisto, o gal tiesiog įžvalgesnio žmogaus. Rapolas, nors ir nėra vyriausias, iš visų atrodo gal rimčiausias, intelektualiausias. Andrius turbūt vienintelis patingėjo susirasti spintoje tvarkingesnes kelnes ir į susitikimą su senais gerais draugais atėjo poprasčiais treningais. Kita vertus, juk nė vienam iš jų tai rimtai nerūpėjo. Stasys iš visų trijų išsiskyrė kažkokiu veide ir kūno laikysenoje atsispindinčiu įžūlumu, atkaklumu. Ilgėliau jį stebint buvo galima pamanyti, kad jis dar nenuleido rankų kovoje su gyvenimu, jog jo lengvai neapgausi ir jis visada žino, kaip pasielgti gudriausiai, o paprastai tariant, kaip nelikti durniaus vietoje. Rapolas jau kuris laikas ramiu, bet kiek kandžiai ironišku balsu skaitė draugams straipsnį, kurį rado žurnale, kažkieno paliktame užmarščiai ant jų mėgstamo suolelio.

„Nuolat keliaujant, dažnai keičiant gyvenamąją vietą, apima toks dvilypis jausmas: niekur niekada nesijauti kaip namuose, bet tuo pat metu visur ir visada jautiesi šiek tiek kaip namuose. Turbūt reikia ne vieną kartą susikrauti ir išsikrauti kuprinę, kad tai suvoktum. Ir nežinia, kiek batų nunešioti reikia, kad suprastum ir dar vieną įdomų dėsnį. Svetimumo jausmą dažniausiai kuria žmonės, socialiniai santykiai, o jaukumo, buvimo namuose pajautimas atkeliauja iš gyvosios ir negyvosios gamtos. Jauki siaura gatvelė nuramina širdį, priverčia pajusti jos globą. Meksikoje lygiai taip pat kaip ir gimtinėje giedantis paukštukas tarsi sako: „Viskas bus gerai“. Ir net jei ant galvos užgrius kokia nors netikėta stichija: audra, potvynis, sniego kalnas, tu žinosi, jog tavo ateitis nuo tavęs nepriklauso. Net jeigu žūtum, stichija to tikslingai nesiekė. Jai tu nerūpi. Ji tiesiog daro tai, ką privalo daryti. Daug skaudžiau, kai tave naikina kitas žmogus. Jis tai pasirenka valingai. Ir tikrai nieko malonaus, kai gauni per galvą dėl to, jog esi svetimas.“

Rapolas baigė skaityti straipsnį apie keliavimą ir įkišo ranką į duonos maišelį paimti naują riekelę, kurią pamažu sutrupins balandžiams. Tiksliu rankos mostu, ištreniruotu per daugelį gyvenimo metų, pabėrė trupinius. Balandžiai sujudo, išsprogino ir taip išsprogusias savo akis. Parko rimtis dėl to nesutriko. Žmonės ir toliau lėtu žingsniu vaikštinėjo aplink fontaną, jaunos poros ir toliau nematė trijų vyriškių, prisėdusių savo uodegas ant suolelio.

– Šūdą čia rašo, – tarė Stasys koja pavarydamas šalin įkyresnį balandį. – Kažkoks buržujus pakeliavo po turkijas, tailandus ir galvoja, kad žino, ką sako. Jis neragavo tikros emigranto duonos.
– O tu tai jau ragavai, – nusišaipė Rapolas. – Ir duonos, ir pyragų…
– Ir papų… – įsiterpė Andrius.

Stasys šyptelėjo. Patiko sąmojis. Ir papai savu laiku patiko. Vis dėlto savo kailyje nesitvėrė:

– Ne, bet ant rimtųjų, ble, ar jis skuto bulves Airijoj? Ar šveitė viešus tūlikus Ispanijoj? Pažiūrėčiau, ką rašytų tada. Jautiesi kaip namuose, kaip gimtinėj čirškantis paukščiukas, kurgi ne. Šūdą tu jautiesi kaip namie. Nieks tavęs ten nenori, susivyniok greičiau tas lietuviškas dešras ir važiuok smirdėti atgal. Ar ne tiesą sakau? Nu, kur tu, pavyzdžiui, buvai, kad jaustumeisi bent pakenčiamai?

– Anglijoj neblogai buvo… – išlemeno Andrius. – Iki tol, kol vos nenukritau nuo pastolių statybose.
– O kodėl vos nenukritai? Nes niekam nerūpėjo, ar žinai, kaip elgtis saugiai. O šalmą bent davė?
– Davė… antrą dieną.
– O pirmą? O pirmą tegul nukrenta plyta ant galvos. Ką ir sakau, šūdą ten buvo gerai. O gal pamiršai, kaip kolegos anglai pripisę pavėsyje miegodavo, o pats karutį iškišęs liežuvį tįsdavai ant trim karščio? Gal pamiršai, kaip man skambindavai ir myžčiodavai kaip merga, kad jau namo nori. Pamiršai…
– Bet pinigų tai užkaliau. Ir pats iš tų pačių gėrei.
– Gėrėm tai gėrėm. Kad greičiau viską pamiršti.
– Ir vėl į Angliją, – įsiterpė Rapolas.
– Ir vėl į Angliją, – aidu patvirtino Stasys.

Du balandžiai ėmė peštis dėl vieno didelio trupinio. Vienas jų kirto kitam snapu. Nukentėjusysi pažiūrėjo į kitą it žydas į palestinietį ir nucipeno prie mažesnių trupinių.

– Bet juk čia ir rašo, – ėmėsi straipsnio analizės Rapolas, – rašo, kad viskas per žmones. Juk ir mums dažniausiai svetur būdavo chujovai dėl žmonių, ne dėl architektūros ar neskanių picų.
– Jo, pavyzdžiui, atsimenat, kai buvau trims mėnesiams į Kiprą išvaręs, – prisiminė Andrius, – man per mėnesį penki kilai priaugo. Taip ten skaniai būdavo, eina sau… kebabai, jūros gėrybės, guliašai tam param. Ir valgyk restorano sąskaita kiek telpa. Bet kai tas čiūvas, nu tas, mano viršininkas, tas supistas kiprietis pradėjo kabinėtis…
– Čia tas, kur pats lėkštes išmozodavo, kad galėtų prisipisti? – pasiteiravo Stasys.
– Tas pats. Ir dar kavos aparatą man nematant tyčia nureguliuodavo taip, kad kava būtų karti. Svolačius. Klientai pradėdavo raukytis, spjaudytis, o aš iš proto kraustydavausi, nesuprasdavau, kas blogai.
– Kiek laiko ten dirbai?
– Penkis mėnesius. Bet per kančias.
– Nu, jo. Bet, pala, Rapolai, kaip ten sakei? Sakai, kad didžiausias priešas – žmogus? Tipo, žmogus žmogui vilkas, kaip sako tautosaka? Gal, bet sakyk, ką nori, aplinka irgi žudo. Pavyzdžiui, pamenat, kai nuvažiavau kažkur ten į Norvegijos šiaurę, prie ašigalio beveik, kaip tas kaimas vadinos… ant liežuvio galo... nu, nesvarbu, nuvažiavau ten, pilnos kelnės laimės, galvoju, užsidirbsiu, darbas nesunkus, žuvies fabrike, pakuoji, klijuoji, dvoki paskui žuvim, tas tiesa, bet norvegai nepersidirba, padirbi – eini namo, guli, alų geri, teliką žiūri, rojus ne gyvenimas. Bet pala, ką ten norėjau papasakot, ai tiesa, nuvažiavau, padirbau savaitę ir protas pradėjo čiuožt. Nuo ko? O gi nuo tos supistos poliarinės nakties. Čia, pas mus, grįžti iš darbo – tamsu, tai eini miegot, atsikeli – šviesu, tai eini į darbą. Nieko nereik mąstyt. O ten atsikeli ir – naktis. Visiška šiknaskylė. Atsikeli kažkoks pritrenktas ir eini į darbą. Grįžti iš darbo tamsoj, pabundi, vėl tamsu, brr…

Rapolas ekspresyviai nusipurtė ir nubraukė duonos trupinius nuo kelnių, lyg mėgintų nubraukti ir nemalonius prisiminimus. Nors ir svetimus.

– Yra racijos, – pripažino Rapolas. – Pamenu, viena mano simpatija išvažiavo į Afriką. Ne, gal net ne visai simpatija, giliai buvau įklimpęs. Žodžiu, sugalvojo merga išvažiuoti į Afriką, darbą kažkokį susirado. Kambarine ar padavėja, nepamenu. Paliko mane ant ledo, nes aš važiuoti negalėjau, aišku, visas susimutinęs vis tik jos lagaminą į oro uostą tįsiau. Atsisveikinom, apsižliumbėm, atsibučiavom. Paskui po mėnesio rašo: susirgau maliarija, nebuvau pasiskiepijus, grįžtu. Grįžo visa be nuotaikos, vos kojų nepakračius. Va, tau ir gamtos svetingumas. Čia, Lietuvoj, ir vilko nebijai, ten ble uodas įkando ir varai atgal kelnes prišikęs.

Andrius išsitraukė iš kišenės cigarečių pakelį, užsidegė naują tobulai gražią cigaretę ir susimąstė:

– Ir vis dėlto norisi sutikti su tuo žurnaliūga. Man vis tiek nieko nėra baisiau už žmogų. Pamenu, Egipte per išeigines nardžiau, medūza į subinę įkando. Visa šikna raudona, niežti. Daktaras sakė, kad ten tūkstančiai mažų įkandimų ir kiekvienas jų su nuodais. Košmaras. Nei atsisėsti galėjau, ne pasikasyti. Nu, bet išsilaižiau. Arba va, gal esu pasakojęs, kai Airijoj per tvorą su draugeliu lipom obuolių vogt. Atlyginimas toli, valgyt norisi, viskas, ką iš Lietuvos atsivežę, suėsta. Perlipom naktį per tvorą, o ten kažkoks vilkšunis palaidas. Draugeliui kelnes perplėšė, o man iki mėsų įkando. Bet kaip sakiau, gyveni, susitaikai, išsilaižai. Užtat man nieko nėra šlykščiau, kai žmogus žmogui gerklę nori perkąsti. Ir, kas svarbiausia, patys žinot, kad ne užsieniečiai bjauriausi, o patys tautiečiai. Girtos motinos, kurios oro uoste atsiima lagaminus, bet pamiršta vaikus. Plikašikniai, kurie padirbę užsieniuose važiuoja atgal namo skolintis bapkių arba dar blogiau – vagia iš savo senų tėvų, nes užsienyje penki kreditai, sudaužyta mašina, užstatytas vaikas ar dar kokia chujnia. Žodžiu, žmogus visur baisus, nesvarbu kokioj šaly.

– Na, tokiu atveju reiks parašyti žurnaliūgai, kad perrašytų straipsnį, – tuščią alaus skardinę į šiukšlinę mestelėjo Rapolas.
– Tikrai, kad reiks, – nusispjovė po kojomis Stasys ir balandžiams iš duonos maišelio išbėrė paskutinius trupinius.

2023-10-15 | Kūryba