- Svetimos mintys apie kūrybą ir rašymą -Lengvai, pernelyg lengvai savikritika apnuodija brangų naivumo gėrį, kiekvienam kuriančiam žmogui būtiną gamtos dovaną.
Karlas Gustavas Jungas
...
Rašyti – tai nereiškia tiesiog dėstyti vietoj faktų raidžių eilutes, rašyti – tai reiškia leistis į rizikingą kelionę. Aš nevaikštau kaip laiškanešys tomis pačiomis vietomis. Mano kelyje yra ir pavojų, ir atradimų, ir pasitenkinimo. Kartą pajutau, jog verta gyventi bent jau dėl to, kad galėčiau rašyti, ir net pagalvojau, kad norėčiau taip rašyti ir rašyti be galo.
Kobas Abė
...
Ką gali daryti rašytojai? Švęsti perteklių.
Alfonsas Lingis
...
Poezijoje yra kažkas šuniško. Jei jos ilgiau nepavedžiosi, būtinai pridirbs viduje.
A Puokas
...
Jeigu neturi vidinio karščio, tai ir žodžio neturėsi. Neturėdamas vidinio karščio, tu neturi ką pasakyti. Tas karštis tave ir veda į priekį, tada tu randi ką pasakyti.
Vytis Vidūnas
...
Menininkas, tarsi Dievas kūrėjas, yra savo kūrinyje arba už jo, anapus jo arba virš jo, nematomas, be jokių gyvybės ženklų, abejingai krapštantis panages.
James Joyce
...
Aš niekada nevengiu tekstų perrašinėti, skersti, kryžminti. Man jie nėra kokios šventos karvės. O išmesti vieną ar kitą – irgi vieni niekai. Prirašei, tai ir dar prirašysi.
Donatas Petrošius
...
...rašytojas neturi teisės būti subjektyvus! Jei rašytojas neteko objektyvumo jausmo, visa jo kūryba neverta nė skatiko!
Nodaras Dumbadzė, „Amžinybės dėsnis“
...
Tekstas – tai dieviškos energijos Impulsas, siunčiamas iš kosmoso į momenį, žemaitiškai kramę, perdirbtas smegeninėje, akių ir pirštų pagalba išeinantis į šį pasaulį raidžių pavidalu.
Algimantas Krinčius
...
Norint gerai rašyti reikia praleisti tarpines mintis.
Mišelis de Montenis
...
Ne, ne, aš visada jaučiau, kad rašytojas buvo ir gali būti žymus ir vertas pagarbos tik tada, kai jo kūryba nėra amatas. Per daug sunku kilniai galvoti, kai galvoji tik tam, kad galėtum pragyventi. Kad įstengtum, kad išdrįstum pasakyti didžias tiesas, turi būti nepriklausomas nuo pasisekimo.
Žanas Žakas Ruso, „Išpažintis“
...
Visi romanistai žino, kad jų menas gali reikštis tik netiesiogiai. Pajutęs didaktikos gundymus, rašytojas turėtų įsivaizduoti pasitempusį jūrų kapitoną, stebintį priešais siaučiančią audrą, švysčiojantį aukso galionais, puldinėjantį nuo vieno įtaiso prie kito, griežtai šūkčiojantį įsakymus į kalbamąjį vamzdį. Bet triumuose nieko nėra; mašinų skyrius taip ir neįrengtas, o vairas sulūžo prieš šimtus metų. Gal kapitonas puikiai vaidina, gal jis įtikina ne tik save, bet ir kai kuriuos keleivius; vis dėlto jų plūduriuojančio pasaulio ateitį lems ne jis, o beprotiški vėjai, grėsmės pritvinkę potvyniai, ledkalniai ir netikėtai išnyrančios rifų keteros.
Julian Barnes, „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“
...
Prasimanymais pagrįstos istorijos turi būti suprantamos skaitytojams, jas privalu rašyti taip, kad, supaprastindamos negalimus dalykus, sušvelnindamos perdėjimus, atimdamos žadą jos žavėtų, stebintų, jaudintų ir domintų tokiu būdu, kad lygia greta eitų nuostaba ir džiaugsmas.
M. de Servantesas Saavedra, „Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis“
...
Žodžių ir paveikslų galia yra tokia didelė, kad kartais net jų kūrėjai jais įtiki.
Njabulo S. Ndebele, „Sūnaus mirtis“
2021-05-05 | Rašymas
© 2021-2026 Birutė Mo. Be autoriaus sutikimo draudžiama kopijuoti ir platinti svetainėje esančią informaciją. El. paštas: info(eta)birutemo.eu