5 argumentai, kodėl neseku kai kurių mėgstamų rašytojų socialiniuose tinkluose – Birutė Mo

- 5 argumentai, kodėl neseku kai kurių mėgstamų rašytojų socialiniuose tinkluose -Turiu du stiprius motyvus socialiniuose tinkluose sekti mėgstamus rašytojus. Pirma, kartais tiesiog norisi praskleisti paslapties šydą ir šį tą sužinoti apie dūšiai artimo autoriaus asmeninį pasaulį, šiek tiek jį pažinti ir į jo kūryba pažvelgti kitomis akimis. Antra, tikiuosi jo ar jos socialinio tinklo paskyroje rasti aktualią informaciją: naujienas apie netrukus pasirodysiančius kūrinius, naudingus patarimus apie rašymą, kitas rašytojiško pasaulio aktualijas. Tačiau šį straipsnelį rašau iš kito galo. Noriu paminėti penkis argumentus, kodėl neseku arba po kurio laiko nebeseku kai kurių mėgstamų autorių. Jei esate autorius, šis sąrašas pasitarnaus siekiant patobulinti savo paskyrą. Žinoma, čia pateikiama subjektyvi nuomonė ir ji gali visai nederėti su jūsiške.

Kodėl neseku kai kurių mėgstamų rašytojų socialiniuose tinkluose:

1. Per daug asmeniško turinio. Vos pirmą dieną socialiniuose tinkluose užsiprenumeruoji mėgstamo rašytojo srautą, būna iš tiesų smalsu pamatyti, kaip atrodo gėlės ant jo palangės, suskaičiuoti jo vaikus ir net užmesti akį į pietų lėkštės turinį. Tačiau po dienos kitos išgyveni konfliktą: ar tikrai aš noriu tai matyti ir ar mane tai praturtina? Mano atveju atsakymas būna „ne“ ir net nepaisydama kitos aktualios informacijos autoriaus srauto atsisakau. Kartais tiesiog geriau mėgti kieno nors kūrybą, bet nežinoti, kokiais skalbimo milteliais yra skalbiamos jo ar jos kojinės.

2. Turinys nesusijęs su kūryba. Yra autorių, kuriems turbūt menkai rūpi juos galimai sekantys skaitytojai ar kolegos arba jie paprasčiausiai apie tai daug negalvoja. Turiu omenyje autorius, kurie savo socialinių tinklų paskyrose skelbia visiškai su rašymu ir kūryba nesusijusį turinį. Žinoma, būdamas rašytoju tu nenustoji būti žmogumi ir reaguoji į visą tave supantį pasaulį. Vis dėlto, bent aš neprenumeruoju rašytojų, kurie dažniau kovoja už ekologiją, feminizmą, lygias teises nei kalba apie literatūrą. Pavyzdžiui, ne kartą kilo noras spausti „unfollow“ mygtuką Tviteryje, kai Stivenas Kingas užsipolitikavo vienu ar kitu Amerikos aktualijų klausimu. Ir tai nebūtinai reiškia, kad aptariamos temos man nerūpi, paprasčiausiai sekdama rašytojus tikiuosi turinio apie rašymą.

3. Dalinamasi tik siauram ratui aktualia informacija. Jei jūs esate rašytojas, kuris gyvena Australijoje, bet rašote lietuviškai, nepamirškite, kad jus seks Lietuvos skaitytojai. Ir vien faktai bei įvykiai, kurie nutinka Australijoje, gali menkai tesudominti sekėją. Tiesiog karts nuo karto pagalvokite, kad jūsų sekėjų ratas yra margas ir atsižvelkite į tai. Taigi, jei leidžiate knygas dviem kalbomis, bent kartais prisiminkite ir lietuvių kalbą. Jei rytoj Plungėje vyks jūsų romano pristatymas, papasakokite vilniečiams, kaip ten nuvažiuoti.

4. Šykštima informacijos. Kai kurie rašytojai savo paskyrose pasistengia kuo dažniau paminėti, kur įsigyti jų romaną, kiek jis kainuoja ir kada bus patraukli akcija jam įsigyti, tačiau pamiršta ką nors sekėjams patys duoti. Tokie autoriai ant savo šlovės viršūnės jaučiasi lyg dausų karaliai, bet nepagalvoja, kad kartais tiesiog vertėtų savo sienoje parašyti: „Na, o kaip jums sekasi, mielieji?“ Šiuo atžvilgiu man labai patinka Sigito Parulskio „Facebook“ srautas, nes kartais net nustembi, kiek daug gauni paskaityti naujo. Ir visai už dyką!

5. Eteris užtvindomas reklama. Nesmerkiu rašytojų, kurie prie kuklių uždarbių iš savo kūrybos prisiduria reklamuodami vieną ar kitą produktą, paslaugą, seminarą. Vis dėlto, jei jūs rašote knygas, jūsų sekėjams gali būti nepriimtina matyti, kaip jūs reklamuojate šampūną ar braškinį varškės sūrelį. Tad siūlyčiau aukso viduriuką – jei jau reklama yra jūsų pragyvenimo šaltinis ar papildas, reklamuokite kuo labiau su rašymu arba jūsų romano siužetu susijusį turinį. Tikėtina, kad sekėjams tai bus dar ir aktualu, o už reklamą niekas nesupyks.2021-05-05 | Kita