Urgzk arba murk – Birutė Mo – Asmeninė svetainė

- Urgzk arba murk -Kiek senesnis tekstukas, kurį parašė vienas mano personažas psichologas P. K. ir publikavo fikcionaliame žurnale „Revoliucija“ 2019 metais:

Psichologija, kaip mokslas, yra pakankamai jaunas daigelis, tačiau jau nuo neatmenamų amžių žmogus gvildeno vieną iš pagrindinių šio mokslo temų – žmonių tarpusavio bendravimo klausimą. Dar Plutarchas pastebėjo, jog „duodama mums dvi ausis ir tik vieną burną, gamta įtikinamai sako, kad reikia daugiau klausytis, negu kalbėti.“ Ne vienerius metus dirbdamas psichologo darbą įsitikinau, kad šiuose žodžiuose daug tiesos. Per dieną statistinis žmogus ištaria apie 16 000 žodžių (statistika pagal lytį bei kitus kriterijus nežymiai skiriasi), tačiau koks procentas šių žodžių pasiekia klausytojo sąmonę? Bene pagrindinė dviejų bendraujančių pusių bėda – nesusikalbėjimas. „Jis manęs nesupranta“, „ji nežino, ko aš noriu“, „mes nesusikalbėjome“ – tai skundai, kuriuos nuolat girdžiu savo kabinete. O ir mano paties asmeninis gyvenimas tai nuolat patvirtina. Todėl kuo toliau, tuo dažniau prisimenu Plutarcho išmintį ir galiausiai rimtai ėmiau ieškoti sprendimo. Kaip mums šioje planetoje susikalbėti?

Atsakymą surasti ne taip paprasta, todėl nusprendžiau paeksperimentuoti. O eksperimentuoju visuomet tik tikėdamas šventa tiesa, jog turi būti šiek tiek kvaištelėjęs ir originalus, kad sužinotum ką nors iš tikrųjų naujo. Juk visi išminčiai tai patvirtina. Todėl iš pradžių apsiribojau plutarchiška aukso taisykle: bendravimo problemas spręskime ne kalbėdami daugiau, o kalbėdami kuo mažiau. Genialu! Iš karto ėmiau tai taikyti savo klientams. Išklausęs susinarpliojusias ir iki baobabo dydžio išsikerojusias jų tarpusavio santykių problemas patardavau mažiau bendrauti, daugiau praleisti laiko vienumoje, arba bent jau pasitelkti kūno kalbą. Visų reakcija buvo ta pati – kažkoks keistas patarimas. Kaip mes galime mažiau kalbėti? Jei viršsvorio problemų turinčiam žmogui patarsi mažiau valgyti, tai atrodys logiška, tačiau visiems atrodo keista, kad bendravimo problemų turintis žmogus imtų mažiau bendrauti. Juk bendravimas – tai mūsų socialiniai degalai. Bet ar iš tikrųjų?

Rizikuoti savo karjera nesinorėjo, o keli mėginimai šią naują mintį išsakyti psichologų konferencijose baigėsi dar akivaizdesniu fiasko, todėl nusprendžiau kol kas savo „išradimą“ pasilaikyti sau. Klientams ir toliau kartojau tokias nuvalkiotas frazes kaip „jūs turite daugiau bendrauti“, „kalbėkitės apie savo tarpusavio problemas“ ir pan., tačiau savo asmeniniame gyvenime vadovavausi savo naująja tiesa. Prašau nepalaikyti manęs dviveidžiu, juk mokslininkas niekuomet neskuba transformuoti plokščio pasaulio į apvalų, jei tuo dar nėra tikras šimtu procentų.

Ilgai galvojau, kaip išspręsti sumažintos komunikacijos klausimą. Juk kartais turime detaliai išdėstyti savo mintis, mes nemokame keliais žodžiais nupasakoti svarbių prašymų, svajonių ir įgeidžių. Apsistojau ties mintimi, kad mūsų kalba turėtų būti universalesnė. Mintis man atrodė puiki. Juk stovėdami gatvėje prie šviesoforo mes taip puikiai suvokiame jo rodomus ženklus: žalia – eik, geltona – palauk, raudona – sustok. Čia niekada nekyla jokių ginčų. Toks turėtų būti ir bendravimas! Vadinasi, man tereikia trijų, ne, geriau dviejų sutartinių žodžių ar garsų ir problema išsispręs savaime. Tiesiog reikia bendravimo moksle daryti šuolį atgal – regresuoti vardan pažangos. Kalbėjimas urvinių ūkčiojimais ir šūkčiojimais manęs nežavėjo, todėl ieškojau kito varianto.
Sprendimas atėjo netikėtai. Vieną dieną eidamas parko taku susidūriau su kliūtimi. Man skersai kelio stovėjo mažas šuo ir žaidė su žaisliniu kaulu. Norėdamas praeiti pro jį turėjau vienaip ar kitaip sutrukdyti jo žaidimą. Man einant pro šalį šis mažas gamtos stebuklas ėmė piktai urgzti. „Puiki komunikacija“ – pagalvojau ir nuėjau tolyn. Tą pačią dieną draugo namuose stebėjau, kaip jis kaso savo katei paausį ir ji meiliai murkia. „Turiu sprendimą“ – supratau tą akimirką.

Negaliu pakęsti mokslininkų, kuriems atrodo, kad faktų nereikia pagrįsti praktiniais eksperimentais. Tai tas pats, kas paruošti patiekalą jo neparagavus. Nedelsiant ėmiau taikyti savo naują bendravimo modelį asmeniniame gyvenime (deja, kitos žaidimų aikštelės paprasčiausiai neturėjau). Visą pirmos dienos rytą pratylėjau. Pirmieji rimtesni bandymai prasidėjo maisto prekių parduotuvėje. Susirinkau reikiamas prekes ir nuėjau prie kasų. Viena moteriškė su labai pilnu vežimėliu prekių akivaizdžiai norėjo užbėgti man už akių, nors nebuvo jokių abejonių, jog aš atėjau pirmas. Suurzgiau. Efektas mane patenkino – ji išplėtė akis, šiek tiek atvipo jos apatinė lūpa, ji pastovėjo sustingusi, lyg norėjo kažką sakyti, bet apsisuko ir su su savo prekių titaniku nuvažiavo prie gretimos kasos. „Gal rasite du centus?“ – klausė manęs kasininkė, kai atėjo metas susimokėti už prekes. Nežymiai suurzgiau. Dviejų centų nebereikėjo. Išėjau iš parduotuvės TIKRAI patenkintas rezultatais.

Eksperimentas vyko sklandžiau, nei tikėjausi, tačiau į dienos pabaigą ėmiau nerimauti. Mane neramino tai, jog per visą dieną prireikė tik vieno iš mano dvižodės kalbos elementų. Nejaugi būčiau suklydęs? Nejaugi man pakaktų vienui vieno garso visam mano plačiam minčių ir emocijų spektrui išreikšti? Gal taip būtų net geriau, bet skubėti neverta. Atėjo vakaras. Namuose ruošiau vakarienę ir laukiau sugrįžtančios savo gyvenimo partnerės. Grįžusi ji ėmė man pasakoti savo dienos įspūdžius, bet kadangi mano mintys vis klaidžiojo kitur, po penkiolikos jos monologo minučių nelabai piktai suurzgiau. Ji kiek sutriko, bet liovėsi kalbėjusi. Po vakarienės įsijungėme televizorių. Ji šokinėjo per kanalus, kol apsistojo ties romantišku penktadienio filmu. Suurzgiau. Supratusi mano žaidimą ji toliau junginėjo kanalus. Pamatęs savo mėgstamą istorinių laidų ciklą pirmą kartą dienoje sumurkiau. Ji nusišypsojo ir pasiėmė knygą.

Tolimesnės eksperimento eigos nedrįstu pasakoti, tik noriu paminėti, jog miegamajame mano komunikacijos modelis tiesiog pranoko lūkesčius. Mudu atradome naujus vandenynus, naujas visatas, atsikratėme seniai įkyrėjusių klišių ir populiariosios sekso kultūros įskiepių. Ir visai nereikėjo jokių pokalbių apie intymų gyvenimą, kurių visi taip nemėgstame! Užteko į kiekvieną prisilietimą atsakyti atitinkamu garsu. Todėl dabar galiu drąsiai sakyti: jei nori visiems amžiams išspręsti nesusikalbėjimo problemą – tiesiog urgzk arba murk.
2021-08-10 | Kūryba